Kaip papuola. Gyvenu.

That awkward (bet iš tikrųjų PROUD) moment, kai karnavale yra dar 3 Amy Winehouse, bet tu vienintelė neprisikišai  nieko į tą signature šukuoseną, nors tavo plaukai nesiekia net pečių.

Pavadinimui frazė per ilga, bet čia buvo vienas iš dviejų gerų šiandienos (11/12/29) momentų. Kai dieną prieš karnavalą galų gale apsisprendžiau, kad būsiu Amy Winehouse, tik trumpai šmėkštelėjo mintis, kad jų gali būti daugiau. Vakar mano Google paieškos laukelyje dominavo žodžiai „how to fake a beehive“ ir „how to do a beehive with short hair“. Visada buvau įsitikinus, jog su mano plaukais negalima padaryti nieko ir jie piktybiškai nesivelia. Pasirodo, ne. Veliasi ir dar tampa panašūs į afro. Po valandos veliant, purškiant (štai kodėl Amy apsvaigdavo — nuo lako kiekio), retkarčiais pasikeikiant ir pasitelkiant į pagalbą tėčio ultra-stiprios fiksacijos želė, sulipdžiau nedidelį, bet išdidų avilį. Paskui suvokiau, kad reikėjo nufotkint procesą, nes tai buvo panašu į siaubo filmą.

Žinoma, dar vienas žingsnis persikūnijant į velionę Amy, yra… ne, ne pavartojimas. Tatuiruotės. Mėgstu piešt ant savęs, tik tušinuku, o ne flomasteriais. Dabar net nežinau, kodėl nesusiradau juodo rašiklio, o knisaus po sesės penalus ieškodama geriausio juodo flomasterio. Iš Winehouse gausios kūno piešinių kolekcijos išsirinkau tris. Širdutes ant peties, kurios ne itin pavyko ir jų nepamėgau. Žaibą ant dešinio dilbio (kuris vis dar nenusiplovė). Be abejonės, kišenėlę ant širdies (arba papo, pagal kiekvieno iškrypimo laipsnį). Nusprendžiau, kad Blake‘s man nieko nereiškia, tai užsirašiau Guy‘s. A lot more meaningful, tiesa? Na, man — taip. Kai kas žino, kokios mano obsessions būna. Bet šitą piešinuką pamilau per tas 7 valandas. Pritraukė paparacų dėmesį puikiai. Tik kiek keistas jausmas, kai objektyvas nutaikytas stačiai į krūtinę. Taip gaila buvo nuplaut, trumpai net svarsčiau galimybę nusipiešt iš naujo.

Savo elaborate kostiumą (baltą maikę ant petnešelių ir džinsinius šortus) užmaskavus dabartiniam orui kiek labiau tinkamais drabužiais, išėjau į gatvę. Tiesą sakant, tikėjausi DAUG daugiau nustėrusių žvilgsnių. Juk taip smagu provokuoti tuos konservatyvius lietuvius.

***

O mano galvoje skamba Martin Solveig „Rejection“! Visai smagu rejectint žmogų. Be žodžių, tik nepajudant nė per milimetrą. Taip, kaip aš mėgtu — kuo mažiau kalbėti. Na, šičia gal toks atvejis, kai tai labiau pergalė prieš savo demonus negu paprastas savanaudiškumas ir pasipūtimas. Mat kartu pasibaisėjus „kaip viskas senai buvo“ sukyla pelenai viduj. Bet užtenka neatsakyt į vieną gestą… Beveik didžiuojuos savim.

Tik pamažu pradeda plūsti mintys į galvą, ar nepraleidau progos būt laiminga. Nors paviršutiniškai, nors trumpam. Ar dar pasitaikys šansas. Tiesiog šaunu, Kamile.

Pavadinimas atspindi šios (2011 12 23) dienos išvadas. Pirmoji - tai kad dvi pastarąsias dienas mano suolas buvo nukrautas įvairaus dydžio dovanėlėmis. Saldumynų, matyt, turiu panašų kiekį, kaip draugė, grįžus iš ligoninės. Atviručių taip pat pakankamai, su įvairiais linkėjimais arba šiaip rašliavom (fun fact: raštą puikiai galima pažinti perskaičius vieną ar du žmogaus mokyklinius rašinius). Ir kaip visada per šventes pasveikina tie, iš kurių to menkai telaukei ir retkarčiais pamiršta tie svarbieji. Na, bet staigmenos yra puikiausias dalykas gyvenime kartu su laukimu (kažkaip Pūkuotukas sakė, kad medus yra nuostabus, tačiau dar puikesnis yra tas laikas, kai tuoj tuoj įmerksi leteną į puodynę).

Tas pulsuojantis apskritimas septintų worde mane nervina. Čia galiu pradėt ir naują pastraipą. Vienas iš linkėjimų, gautų kalėdiniu paštu, buvo atnaujint savo blog‘ą. Na, tai še atsakymas: neužmečiau aš savo rašliavojimo, tik laikas lekia pernelyg greit ir pasimečiau tame susiliejusiame sūkuryje tiek,  kad kas vakarą kaip paspaudus mygtuką 19:00 pradėdavo smagiai svaigti galva. Vienas laukimas keitė kitą, tik tikslui atėjus nebuvo tokio BAM,  kokio slapta tikėjausi. Nors gal ir buvo. Gavau naują rašymo priemonę, tokią neburzgiančią ir truputį blizgančią. Dar nesugalvojau jai vardo (kaip, pavyzdžiui, mano telefonas vardu Anupras), bet svarstau apie Ameliją. Tai va, gal išeis dažniau paskelbt kokį įrašiuką. Kai tik tėtis sutvarkys bevielį. Kaip aš gyvensiu, kai nebus vyro panosėj, tai neįsivaizduoju - su technika nedraugauju visiškai. Nes aš nedraugiška. Bet kartais žmonės mane myli. Ir  lepina. Patinka man.

Dabar (na, šią savaitę) pašoku tik retkarčiais. Šiandien rimtoj treniruotėj pasiūlė man nueit pasidaryt masažą. Nes nemoku atsipalaiduot. Šitai aš žinau. Bet kaip tai padaryt, kai ryte negalėjau pasukt galvos į dešinę, o pusę nakties sukau galvą, kaip čia padarius, kad niekas iš panosės nenugvelbtų bilietų, kurie yra mano (mintyse). Žinoma, išeitį pasiūlė internetinė pirkimo sistema - klaida skelbė „should be sooner than 6 months”. Žmonių kalba: pailsėk.

jie žaidžia jausmais

nes nemoka žaist žodžiais

apsupę tave

kaip rojuje parodėm

pasikvietę angelus.

bergždžiai kuria

trubadūrai akli

pasimetę vieškeliuos,

laikinai svetimi.

imperatorius plėšia

iš rankų kalaviją

tam, kurs angelų

sparnus prisivijo

special edition, nes aš nekuriu. shit, nu nes čia ne kažką. bet svarbu, kad man patinka. tik gaila, nesu tokia drąsi, kad paskaityčiau garsiai rytoj.

additional features: suraskit užuominą apie 11 klasės istorijos kursą.

O lapkriti, lapkriti! Žinai, kas tarp mūsų dedasi. Kasmet drastiškai pareiškiu, kad tavęs nekenčiu ir nenoriu, bet ir pats supranti, kad giliai širdies kampelyje tavimi žaviuosi. Kaskart tu saugai užanty kažką tokio ypatingo, ko nepamirštu ilgai ilgai.

Štai vakar vyko turbūt geriausias metų įvykis Sienoje, gimnazistų skaičiumi nusileidęs, matyt, tik.. pačių gimnazistų šimtadienio afteriui, Tomas Sinicki pagerbė Kauną savo apsilankymu! Ir dar brolį atsivežė. Kadangi buvau Sinicki koncerte pirmą kartą (taip, pripažįstu, gyvenimo klaida), dar niekad nesu mačius personos, kuriai šitaip tiktų keiktis! Tas cinikas, pasirodantis ant scenos kartą per metus, paverčia rusiškus keiksmus kažkuo sophisticated. O gal tai tik varlytės poveikis? Nes varlytė buvo tobula! Per vakarą radau trys priežastys verkti:

1) nes Sinicki dainos arba griebia už širdies, arba sukrečia savo teisingumu ir įžvalga.

2) Miroslovas. Gravel cinkelis. Be jo Follow You nebūtų tokia stipri. Lisa nebūtų Lisa.

Aš dar atsimenu, kieno daina yra Lisa. Ir vis dėlto, kvapą užgniaužė pora minučių vėliau, per So What. Gal ta daina dabar labiau su manimi šneka (ir dabar net nesugebu parinkt žodžių, nes noriu visą tekstą pakopijuot - here goes mano literatūriniai sugebėjimai), nei Lisa.

3) nes baigėsi. O baigėsi greitai. 1 valanda 20 minučių prabėgo, praskrido reaktyviniu greičiu. Verkt norėjosi, nes kaip nesinorės, kai pradžioj dainos skrandis suvirpa ir suirzsti, kai nemoki dainos žodžių. Žodžiu, man atrodo, tai apibūdina sąvoka eargasm.

Taip, manau, 2011ųjų lapkričio 12oji nugalėjo 2010ųjų. Nors ir pastarąją reikėtų pakartot, ar bent jos esmę, nes jaučiu kirbantį kontakto badą. Ir apskritai, sąstingis apėmęs mane. Kiti juda pirmyn ar bent išlaiko pastovumą, o aš jaučiuosi palengva bloškiama žemyn.

Liūdna gaida pabaikime lapkričio sopulius. Kelios mintelės iš lapkričio pirmosios, kai mane atsiminė (nemoku parodyt, kaip man tai svarbu, bet tikiuos, supranti):
Tokia pasimetus, jog net nežinau, kur rymo antkapiai, nešantys mano pavardės naštą.

Net jei dangus apsiniaukęs, pažvelk viršun — žvaigždės vis vien šviečia.

P.S. dar truputį Sinicki:

būtų sveika nors trumpam nustot būti geram, pabūt šiek tiek piktam, bet kam tas piktumas?

When the skies go black, I know what I’ll do, when my eyes go blind, I’m gonna follow you.

Ką čia ir bepridursi. Kai sumeta 26 random asmenis… Atleiskite, asmenybes. Pasak žymaus chemiko Antano, “Pas mus yra 26 super-valstybės”. Nešvengiamai kyla konfliktų. Norėtųsi sakyti “konfliktai”: pasak kalbos kultūristų, tai reikštų - visi įmanomi konfliktai.

Asmenybės kovoja dėl galimybės pasireikšti. Vieni (net du) kandidatuoja į prezidentus, kiti tik garsiai rėkia. Skambiomis frazėmis kaip “Aš mokysiuos” ar “Čiulpk” galima apibūdinti kelis charakterius. Pastaroji “klasėje nėra merginų/gražių merginų/pabaisos” sukėlė… šaltąjį karą. VIena mokytoja tai pastebėjo, o gal tik eilinį kartą norėjo įsikišti į mūsų asmeninį gyvenimą, ir liepė išsakyti nuomonę vieniems apie kitus. Išvada: kaip gali būti graži/įdomi/faina mergina, kurią matai kasdieną jau kiek daugiau nei metus (žinoma, nepaisant fakto, jog ką tik praėjo trys vasaros mėnesiai)? Juk atsibosta veidas! Išeičių mums nepasiūlė, bet įtariu,kad paprasčiausia būtų dėvėti popierinį maišą ant galvos.

Tad kaip mane gali kaltint (o bandė!), kad išeinu į kitą aukštą? Nežinau, ko ten randu - meilės ar kitų narkotikų. Tik ieškau geresnių variantų. Tačiau jausmas,kad ir ten teks užsimauti maišą, persekioja. Juk visada atsiras jaunesnių, naujesnių, gražesnių, pamaiviškesnių…

Ir atsibosiutaip, kad į mane pažvelgt negalės. Ir sakys komplimentus tik draugės, matysiančios, jog antraip mano diena nueis perniek. Ir mylės mane tik šeima, bet taupiai, nes krizė. Ir kas man pasakys, kur tos meilės ieškoti?

Yra dar vienas aukštas - bet ten tamsu, baisu, neištirti tyrai, atsiduodantys ligonine. Yra foje - bet ten niekas neužsibūna, vienos pertraukos nuotykiai, jokio pastovumo, tik svetimu prakaitu užtarnautos žvaigždutės. Dar žemiau - rūsys. Gal ten ant grindų rasčiau trupinėlį svaigulio, užsilikusį nuo praeito rudens?

Man sakė, kad nesišypsau šokdama. Negaliu patikėti - aš juk tikrai šypsausi. Retkarčiais. Kai kam. Na, juk yra gyrusių mano šypseną ar juoką, vadinasi, tai egzistuoja. Bet neatmetu galimybės, jog su lūpų sudėjimu parabole, nukreipta į viršų, man kartais būna taip pat, kaip su kalbėjimu: galvoju, galvoju garsiai, pasitaiko, kad protingai, ir suprantu, kad neišleidžiu nė garso. Tad nujaučiu, jog teks kreiptis į draugą-būsimą plastikos chirurgą, kad sutvarkytų mano veido raumenis ir tada būsiu visa smiley amžinai.

Kuprinė (kuprinė!) nesunki.

Nėra nerimo traukinyje.

Pievos. Arimai. Kažkas rūko. Pievos.

Griovys! Įveiktas

Skaityti toliau »

Ką reiškia nulis? Naują pradžią? pabaigą? dieną ar naktį? startą ir viltį ar pabaigą ir nusivylimą, jog nespėjai? tai, kad gali sugalvoti norą ar turi pasikliauti tik savimi?

Kai žvilgsnis užkliūna už vienodų skaitmeninio laikrodžio skaičiukų, nesvarbu kur, troleibuse ar iPhono ekrane, romantikai ir naivuoliai leidžia sau sugalvoti norą. Be jokių ypatingų ritualų, kaip užpūsti žvakę ar triskart apsisukti. Nepaisant to, kad tokių akimirkų kaip 21:21, 08:08 paroje yra 24. Ir tai netgi nevisai akimirkos (nebent kiekvienas tavo mirksnis trunka minutę, tai čia jau pagelbės tik velniai baltais chalatais arba gera kava). Juk kasdienybėje visuomet praverčia noras - kaip toj įkyrioj dainoj “I could really use a wish right now”.

Užeisiu sau už akių: visi retkarčiais pasikalbam su pačiu protingiausiu žmogumi - pačiu savimi; mintyse ar garsiai, kai aplink nė gyvos dvasios. Esu įsitikinus, kad šie pokalbiai nebūna bereikšmiai ir betiksliai - man beveik visuomet atsakoma. Toks grubus, įžūlus, bet labai sąžiningas balselis, neleidžiantis man apsimetinėti, prisiimti pomėgius ar rūpesčius, kurie nėra mani, bent mintyse. Ir, galiu pasakyti, aš juo žaviuos ir gerbiu. Jis mane pažįsta geriau ir nuodugniau.

Ir tą naktį, kai visi blaivaus proto lietuviai nutilo, aprimo ir be žodžių gedėjo prarasto šanso kovoti dėl Europos medalių, grįždama namo iš Rotušės, kur visi vieningai ir stebėtinai ramiai bei kultūringai džiaugėmės ir staiga, per minutę, verkėm, troleibuse sulaukėm 00:00. Kažkas garsiai pasakė mano mintį - reikia sugavoti norą. Sekundei užsimerkiau ir be rūpesčių susimąsčiau. Sunku nebuvo, nes toji mintis senokai sukasi galvoj. Apskritai, jei sugalvoti norą sudėtinga ir užtrunka, tai gerai gyveni, žmogau.  Vos suformulavau savo viltingą troškimą, balsas iš mano pasąmonės ar kitų gilumų įkišo savo trigrašį: „Durne, juk tai jau turi. Čia pat, pašonėj, apsidairyk!“ Kaip visuomet, įžvalga buvo taikli — nereikėjo nė apsidairyti, kai suvokiau, jog tikrai turėjau tai, ko troškau, šalia.

Kaip pasakytų Kunigaikštienė iš Stebuklų šalies, moralas čia toks: atsimerk ir retkarčiais pasitikrink, ar kartais jau neturi to, apie ką svajoji. Nešvaistyk tokių akimirkų kaip 00:00 norėdamas tuščiai.